watch http://www.pccov.org/malynok/1848 site de rencontre camerounais rencontre argentan source link strap lines for dating sites je cherche fille pour mariage follow watch http://www.pccov.org/malynok/2993 Labai blogai ir nuostabu. Štai tokios dviprasmiškos mintys apima peržiūrėjus šį, bene daugiausia diskusijų sukėlusį ir net keturis oskarus, bet 23 kitus apdovanojimus 2018 metais pelniusį filmą. Nuostabu yra tai, kad galima iš arčiau pažinti legendą, kurios gyvenimas pagaliau buvo įamžintas kine ir labai blogai todėl, kad šiame filme iš esmės nėra nieko, ko nebūtumėt galėję pamatyti per „Youtube“ ar perskaityti internete. Pirmas ir gal vienintelis filmas apie tokią reikšmę turėjusią asmenybę Freddie Mercury galėjo būti gerokai stipresniu, tačiau nepaisant to – jis didingas.

Pradėkime nuo to, kad filmo scenarijus kūrybine prasme yra nieko vertas, kadangi chronologiškai tik atkartoja grupės Queen ir Freddie Mercury istoriją. Daugiau – jis smarkiai šlubčioja. Filme nėra jokios intrigos ir apskritai, jei ne dirbtinai sukurtos istorijos (pavyzdžiui išsiskyrimas su įrašų studija EMI), jis būtų ganėtinai nuobodus. Scenarijaus autoriai net nepabandė išdrįsti paanalizuoti. Galite patikėti? Nuobodus filmas apie vieną ekstravagantiškiausių asmenybių XX amžiuje, pakeitusi muziką ir madą amžiams? Deja, bet taip nutiko.

Apskritai dramaturgija yra didelė šio filmo bėda. Žiūrėkite – na, negali būti taip, kad vienam kadre žmogus, galėjęs valdyti 100 000 minią krauna lagaminus, po kelių filmo minučių be jokių klausimų prieina prie grupės ir pasiprašo priimamas, o sekančioje jau patinka publikai. Vėlgi – deja, bet šiame filme taip ir yra. Tikrai niekaip negalima suprasti ir paaiškinti, kaip kuriant tokį filmą yra visiškai nesidomima kaip gimė Freddie Mercury personažas. Kaip jis rašė muzika ir kodėl scenoje buvo būtent toks, koks buvo. Ne, vietoje to, filmo kūrėjai eina tiesiog nuo vieno fakto prie kito – nuo pirmo koncerto prie pirmų gastrolių, kuriose sugenda automobilis ir spontaniško sprendimo leisti pirmą grupės albumą. Nuo pirmo pasirodymo per BBC prie milžiniškų gastrolių per JAV ir šlyjančių santykių. Taip nebūna ir būti negali – kai kalbama apie tokio lygio kūrybą ir tokią istorija, kiekvienas laiptelis į viršūnę, be jokios abejonės buvo beprotiškai sunkus ir kiekvienas jis turėjo savo istoriją, kurių tiesiog paviršutiniškai peršokinėt, vedant į filmo kulminaciją yra paprasčiausia nuodėmė.

Tai, kad scenarijus rašytas paviršutiniškai išduoda ir faktai, kurie verti atskiro paragrafo. Pavyzdžiui, Freddie Mercury gyvenime buvo tokia Mary Austin. Tiems, kas nežino – tai moteris turėjusi beprotiškai didelę įtaką šios legendos gyvenime – jis ne tik buvo susituokęs su ja, po mirties paliko didžiulį palikimą jai, bet ir iki pat pabaigos nesustojo kartojęs, kad ji buvo vienintelė tikroji jo meilė. Taip, nepaisant to, kad jis buvo gėjus.  Filmo kūrėjai jų pažinčiai skyrė lygiai dvi scenas – kai Freddie ieškodamas grupės narių užkalbina ją su drauge ir kaip vėliau užeina į parduotuvę, kur jam patinka moteriškas drabužis. Viso kokios dvi ar trys minutės. Vėliau piršlybos, tada pokalbis telefonu, skyrybos ir kelios vėlesnės scenos. Dieve mano, moteris, kuri sugebėjo užburti tokį ekscentriką, moteris, kurios dėmesio taip troško jis ir kuri neabejotinai turėjo milžinišką įtaką jo kūrybai per visą filmą sulaukia bendrai gal penkių minučių dėmesio. Čia nėra nei jų pažinties vystymosi, nei tų legendinių pokalbių, apie kuriuos kalbėjo pats Freddie Mercury – nieko. Tiesiog susipažino žmonės. Susitiko, išsiskyrė ir tiek.

Apie patį Mercury, jo įkvepimus, jo demonus čia taip pat pasakojama labai mažai. Iš esmės yra užkabinti keli lūžių momentai, tačiau autoriai nematė prasmės jų giliau analizuoti. Pirmiausia, tai pirmas bučinys su vyru ir Freddie ėjimas prie suvokimo apie tai, kad jis homoseksualus. Antra kiek didesnė ir svarbesnė filmo vieta yra momentas, kada švęsti jo naujųjų namų atsisako grupės narys, Mary apgauna, kad švenčia ir galiausiai Freddie lieka vienas. Kad nejaustų baisios vienatvės užpildo namus visokiais atmatomis. Taip, šie du momentai leidžia suprasti, kad suvokimas jog esi gėjus – nebuvo toks lengvas, ypač tada, kai fiziškai traukia vyrai, o geriausia sielos draugė ir žmona – moteris. Taip pat nėra lengva likti vienam ir nuolat jaustis vienišam. Tai tarsi ir paaiškina Freddie tragediją ir eksentriškumą. Tačiau to per mažai. Per mažai tikrų ir išgalvotų faktų, kurie paaiškintų plačiau, kodėl būtent taip, o ne kitaip jis elgėsi, nes jo įvaizdis susiformavo dar prieš suvokimą apie homoseksualumą arba esminį pasijautimą vienišu. Trūksta to, kas išties buvo svarbiausia šios legendos ir grupės Queen gyvenime – kūrybos. Kūrybos procesui, išgyvenimams ir istorijoms tikroms ar išgalvotoms čia skirta smarkiai per mažai.

Filmas, be to, kad papasakoja Freddie ir Queen istoriją, užmena ir vieną įdomesnę mįslę. Filme neatleistinai mažai laiko skiriama Freddie ir Mary santykių plėtojimuisi, jų eigai, tačiau kita vertus konstatuojama, kad visi lūžiai jo gyvenime yra susiję būtent su šia moterim. Pažintis su ja ir santykiai pradžioje kelia jį ir grupę į dangų, ji šalia ir viskas tobula, tačiau pats Freddie ima ieškoti nuotykių su vyrais, skyrybos skaudžios, bet esminis momentas ir pradėjimas ristis žemyn prasideda tuomet, kuomet ji jam to nežinant pameluoja ir realiai neatsako į jo norą bendrauti. Dar baisesnis dalykas nutinka tuomet, kuomet ji atvyksta į jo koncertą su vaikinu ir be žiedo, kurį buvo pasižadėjusi nešioti nepriklausomai nuo to, kas nutiktu. Būtent tada, nors ir kūrėjai parodo vėlesnį konfliktą su leidėju, jis nutrūksta nuo grandinės visiškai ir, jei jau žiūrėtume ne pagal filmą, o istoriškai – ypatingai aktyviai leidžia laiką Niujorke, kur ir užsikrečia ŽIV. Vėliau ji tampa tuo žmogumi, kuris jį priverčia susikaupti ir grįžti į sceną su Queen. Taigi, iš esmės ši moteris ir iškėlė jį ir nužudė, todėl akivaizdu, kad būtent šie santykiai turėjo susilaukti kur kas didesnio dėmesio.

Būtina aptarti ir aktorių darbą. Ypač tuomet, kai pagrindinio vaidmens atlikėjas sulaukė didžiausio įvertinimo pasaulyje. Reikia konstatuoti, kad aktorių vaidyba išties jokia – grupės Queen nariams, M.Austin čia iš esmės skirti epizodiniai vaidmenys. Todėl viską ką jiems reikėjo daryti – išmokti gana neilgus tekstus, juos įgarsinti, nors ir tai ne esmė. Esmė buvo vizualinis panašumas į tikruosius asmenis.  Kalbant apie patį Rami Malika – jokios abejonės, kad laimėtas Oskaras visuomet bus minimas kaip oskaras labiausiai nenusipelniusiam aktoriui. Kodėl? Todėl, kad iš esmės aktorius nevaidino rolės, o tiesiog buvo buka kopija. Todėl iš esmės čia net nėra ką vertinti. Reikia konstatuoti, kad Malikas oskarą gavo už gėjų manierų atkartojimą ir per Live Aid atkartotą F.Mercury choreografija. Dar tikrai niekam nebuvo skirtas joks apdovanojimas už tiek, kiek atliko šis aktorius, o kūrėjų mėgintas išgauti panašumas, kartais net atrodė kaip karikatūra. Žinot, rusai prieš gerą penkmetį padarė dar paprasčiau – norėdami sukurti filmą, skirtą V.Visockiui, tiesiog iš jo pomirtinės kaukės padarė kaukę ir uždėjo aktoriui, o balsą įrašė kitas žmogus. Tai čia kažkas panašaus – šį vaidmenį galėjo atlikti bet kas, kas turėjo panašią į F.Mercury figūra ir galėjo būti pakankamai plastišku, oskaro šis aktorius kur kas labiau nusipelnę už vaidybą viename iš siaubo žaidimų, kur suvaidino psichinį stabilumą praradusį vaikiną.

Taigi, filmas meniniu požiūriu yra bereikšmis – scenarijus labai šlubas, o aktorių vaidyba neturi nieko ypatingo, tačiau, o, dangau – filmas bendrai yra didingas. Štai iš šio paradokso ir gali dar kartą suprasti, kokio dydžio buvo Queen ir Freddie Mercury – jie savo gyvavimu, kūrėjams nepridėjus daugiau minties, kūrybos savo istorija filmą paverčia milžinu – net stebint iš esmės chronologinę dokumentiką tu negali nesižavėti, nejausti didybės ir prieštarauti Freddie – jis ir jie kartu dar tada buvo legendos. Išeina paprasta tiesa – ne filmo kūrėjai, ne aktoriai, o nuostabi Queen kelionė ir jos lyderis yra ir šiai dienai tokie įspūdingi, kad tiesiog žiūrėti istoriją ekrane yra nuostabi patirtis.

Ir štai – kas mes tokie, kad kritikuotume tiek apdovanojimų susižėrusį filmą ir Rami Maliką? Ir čia nustebsite – bet mes su visais apdovanojimais sutinkame! Tiesiog mes manome, kad tie kas visa tai vertino, puikiai suprato, kad meninė šio filmo prasmė yra apgailėtina, o Rami aktorystės lygį galėjo atkartoti bet kuris aktorystės studentas ar net plastiškesnis žmogus. Jie tai suprato. Ir jie visus apdovanojimus skyrė ne filmui – Rami oskarą reikia vertinti kaip oskarą po mirties Freddie Mercury, nors jis kine niekad ir nevaidino, tačiau jis buvo toks aktorius, kad jo aktorystė po šiai dienai vis dar prikausto ir nepaleidžia milijonų. Ir grupei Queen bendrai, be kurių nebūtų ir Freddie – už jų gyvavimo dramą, už jų muziką.

Filmą tikrai vertą pažiūrėti ir bent šiek tiek labiau priartėti prie šios grupės istorijos ir prie XX amžiaus tikro fenomeno, tikro artisto – Freddie Mercury gyvenimo.

Shaq Lawson Authentic Jersey