Kompiuteris

Kompiuteris – įrenginys, be kurio didžioji dauguma žmonių šiais laikais jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Net jeigu ir patys dažnu atveju galėtų be jo apseiti – darbus atlikti be jo pagalbos šiais laikais tikrai sunku. Nors pačioje kompiuterių eros pradžioje dauguma žmonių mane, kad kompiuteris yra labiau pramoga, dažniausiai jaunimui – šiandien viskas yra pasikeitę ir nori to ar ne – kompiuteriu tenka naudotis nuolatos.

kompiuterisKompiuteriai ir kompiuteriniai įrenginiai pakeitė pasaulį. Jie pakeitė žmonių gyvenimo rutina – kompiuterių pagalba yra sužinomos naujienos, perkamos prekės ar užsakomos paslaugos. Kompiuteriu pagalba rašomi ir gaunami laiškai, pervedami pinigai, kuriami ir pasirašomi įvairūs dokumentai, žiūrimi filmai ir žaidžiami žaidimai. Kompiuteris gali gerokai palengvinti gyvenimą, jeigu suprantame kaip juo naudotis ir naudojamės teisingai.

Visgi, nors daugelis žmonių vienaip ar kitaip susiduria su kompiuteriais ar juos primenančiais įrenginiais, labai didelė dalis juos naudojančių žmonių neturi jokio supratimo apie tai, kaip jis sudarytas, kaip veikia jis ir jame esančios programos. O būtent šios žinios yra nepaprastai svarbios, jos leidžia tinkamai išnaudoti kompiuterio potencialą, sutaupyti pinigų ir neprisidaryti problemų, pavyzdžiui, nepataisomai sugadinant kompiuterį ar atveriant duomenis nusikaltėliams.

Todėl, kad išmokti gerai naudotis kompiuteriu, pirmiausia reikia suprasti tai, kas tai per įrenginys, kas jį sudaro ir kaip veikia ir kaip „bendrauja“. Suprantant tai, suvokti ir perprasti jį yra kur kas paprasčiau.

Pirmiausia, svarbu aptarti kokie būna kompiuteriniai įrenginiai. Būtent kompiuteriniai įrenginiai todėl, kad jei pačioje kompiuterių eros pradžioje buvo viskas labai paprasta ir aišku – kompiuteris yra kompiuteris, tai šiais laikais kompiuterio funkcijas atlieka ir telefonai ir planšetės ir net išmanūs televizoriai. Skirtumai tarp jų iš esmės yra jų technologijų pajėgumas ir jų naudojamos operacinės sistemos (apie jas vėliau), kadangi su daugeliu šiais laikais galima daryti daugelį kompiuterių funkcijų (rengti/redaguoti dokumentus, siųsti elektroninį paštą, naršyti internete, žaisti žaidimus, klausytis muzikos ir t.t. ).

Taigi, ką vadiname kompiuteriniais įrenginiais? Pirmiausia, žinoma kompiuteriai, kurie būna dviejų tipų – stacionarūs ir nešiojami. Serveriai – sudėtingoms ir sunkioms operacijoms skirti, galingi įrenginiai, kuriuos naudoja profesionalai. Planšetės – nešiojami įrenginiai, kurie leidžia žmogui turėti kompiuterizuotą darbo vietą su savimi ir neužima daug vietos. Mobilūs (išmanūs) telefonai – kaip ir planšėtės, tai mažesnios mobilios darbo vietos, kurios tuo pačiu metu leidžia kalbėtis naudojantis mobiliuoju ryšiu.  Įdomiausia yra tai, kad visų šių kompiuterinių įrenginių veikimo principas yra toks pats – yra taip vadinama „motininė plokštė“, kuri padeda sujungti visus komponentus ir ekranas, kuris padeda matyti ir įvedinėti informaciją.

Kompiuterinius įrenginius galima kategorizuoti įvairiai, pavyzdžiui, pagal įprastą tvarką (pagal užduotis, kurioms jie skirti), tačiau čia mes skirsime juos į du tipus – stacionarūs ir nešiojami, nes būtent tai skiria juos pagal architektūra ir tokia skirtis labiausiai padeda juos suprasti, nes, kaip jau minėta – iš esmės visų jų sandara yra vienoda.

Tad kuo skiriasi stacionarūs kompiuteriai nuo nešiojamų? Tikra tiesa – stacionarių niekas nenešioja, jie būna vienoje vietoje, o nešiojami skirti mobiliam darbui. Tačiau jei žiūrėt kiek rimčiau – pagrindinis skirtus yra tas, kad stacionarus kompiuteris turi sisteminį bloką prie kurio jungiasi įvesties ir išvesties įrenginiai bei maitinimas, tuo tarpu nešiojamame kompiuteryje visi tie patys įrenginiai yra suintegruoti į vieną įrenginį ir visus juos pernešame vienu ypu.

Štai žiūrėkime – stacionarus kompiuteris dažniausiai turi dėžutę prie kurios prijungtas monitorius, klaviatura ir pelė. Visa tai turi ir nešiojamasis kompiuteris, tačiau čia klaviatūra ir pelė yra įmontuota kartu su sisteminiu bloku ir į vieną įrenginį sujungta su monitoriumi, kuris nešiojamose kompiuteriuose vadinamas ekranu. Tad pats šių įrenginių veikimo principas yra faktiškai identiškas.

Visgi, reikia konstatuoti, kad šie įrenginiai turi ir šiokių tokių skirtumu. Pirmiausias ir akivaizdžiausias yra tai, kad stacionarus kompiuteris ir prie jo prijungtas monitorius turi nuolatos būti įjungtas į tinklą, tuo tarpu nešiojamas gali veikti be jo, nes turi akumuliatorių (bateriją), kuri gali maitinti nešiojamą kompiuterį kurį laiką. Antras skirtumas, kuris pastaruoju metu kiek praradęs savo svarbą ir yra aktualus tik profesionalams (pavyzdžiui, dizaineriams ar labai rimtus žaidimus žaidžiantiems žaidėjams) tai galimybė galiai. Stacionarūs kompiuteriai dėl savo dydžio gali būti surinkti kur kas galingesniais – čia yra daug vietos tiek operatyviosios atminties talpinimui, tiek diskams, tiek grafinėms plokštėms, tiek ir rimtoms aušinimo sistemoms. Tuo tarpu nešiojamuose kompiuteriuose šias problemas vis dar sunku spręsti. Tiesa, būna ir labai galingų, žaidėjams skirtų nešiojamų kompiuterių, tačiau faktiškai jie tik teoriškai yra nešiojami, nes jų dydis ir svoris yra labai didelis ir visai netinka mobiliam darbui.

Žinodami tai, galime pereiti prie kompiuterio sandaros.

Kompiuterio sandara

Kaip jau minėta, tiek stacionarių, tiek ir nešiojamų kompiuterių sandara faktiškai yra vienoda ir juos sudaro keli tapatūs elementai. Tiek stacionarūs, tiek ir nešiojami kompiuteriai turi motininę plokštę, procesorių, operatyviąją atminti, grafikos procesorių ir kai kuriais atvejais vaizdo plokštę, kietąjį diską, garso plokštę ir aušinimo sistemą. Dabar trumpai ir paprastai apie kiekvieną jų:

motininė plokštėMotininė plokštė yra pagrindinė mikroschema, kuri priima maitinimą, ji paskirsčiusi įjungia visus kompiuterio komponentus ir padeda jiems tarpusavyje susikalbėti. Būtent į šias plokštes yra montuojamas procesorius, operatyvioji atmintis, kietasis diskas, grafikos ir garso procesoriai ar atskiros plokštės. Į motinines plokštes jungiami visi įvesties ir išvesties įrenginiai, tokie kaip klaviatūros, pelės ar padai, monitoriai, USB, thunderbolt ir kitokios jungtys. Trumpai tariant, tai išoriškai nematoma mikrochema į kurią viską sujungus žmogus gali naudotis kompiuteriu.

Procesorius (CPU) yra mikroschema, kuri skirsto energiją ir užduotis, kad kompiuteris galėtų kaip įmanoma greičiau apdoroti jam skirtas užduotis. Būtent ši michroschema duoda nurodymus kitiems kompiuterio komponentams, ką ir kada jie turi daryti. Kuo spartesnis procesorius, tuo daugiau ir sudengesnių užduočių jis gali apdoroti vienu metu.

Operatyvioji atmintis (RAM) tai taip pat mikroschema, kuri yra labai svarbi kompiuterio pajėgumui. Ši operatyvioji atmintis yra tam tikras laikinos atminties buferis į kurį laikinai yra įrašoma programų veikimui ir kt. reikalinga informacija. Tad labai svarbu yra ne tik kuo didesnis jos dydis (į jį daugiau telpa su kompiuterio užduotimis susijusios informacijos) bet ir magistralės dažnis, kuris nulemia tai, kokiu greičiu ta informacija funkcionuoja pačiame kompiuteryje.

Nepaprastai svarbus komponentas yra ir kietasis diskas. Kietąjame diske yra nuolatos saugoma visa kompiuterio informacija – tiek pačios programos, tiek ir įvairios bylos, su kuriomis yra vienokiu ar kitokiu būdu dirbama. Trumpai tariant, viskas kas yra nuolatinio ir jūsų matoma arba ne, pavyzdžiui tiek sisteminės bylos, skirtos kompiuterio ar programų funkcionavimui, tiek ir vakarėlių nuotraukos, filmai, jeigu jie saugomi kompiuteryje – jie saugomi standžiajame (kietajame) diske. Pagal savo veikimo technologija kietieji diskai yra skirstomi į du tipus – HDD ir SSD. HDD yra gerokai senesnės technologijos, letesni diskai, kurie, nepaisant visko, dėl savo gero kainos ir talpos santykio vis dar išlieka aktualiais. Tuo tarpu SSD yra gerokai pranešesni už HDD, nes yra nepalyginamai greitesni. Tiesa, jų kaina taip pat yra gerokai didesnė už HDD. Visgi, turbūt reikia konstatuoti, kad HDD aktualumas vis mažėja ir jie dar naudojami profesionalų, kurie sugeba juos tinkamai išnaudoti ir nenori permokėti už vietą. Tuo tarpu SSD užima dominuojančią poziją ir faktiškai dabar jau naudojami kiekvieno vartotojo.

Vaizdo procesorius ir vaizdo plokštė. Vaizdo procesorius yra ta dalis, kuri leidžia pateikti kompiuterio generuojama informaciją per monitoių. Būtent šio komponento dėka mes galime matyti tai, ką matome ekrane. Šie procesoriai būna integruoti į pačią motininė plokštę. Turintiems didesnių poreikių žmonėms, kurie, pavyzdžiui, dirba su grafika ar žaidžia galingus žaidimus, kuriems būtina detali grafika, į kompiuterius yra kaip atskiras komponentas montuojama vaizdo plokštė (GPU). Tai galingas lustas, kuriam reikalingas ir atskiras maitinimas ir netgi atskiras aušinimas. Vaizdo plokštės taip pat skiriasi savo galingumu ir, žinoma, kaina. Taip pat ir dydžiu – nešiojamuose kompiuteriuose montuojamos nedidelės, tačiau gana ribotą galią su stacionarių kompiuterių plokštėmis turinčios vaizdo plokštės, tuo tarpu stacionariuose kompiuteriuose montuojamos plokštės yra didelės ir labai galingos.

Garso procesoriai taip pat yra montuojami į pačią motininė plokštę. Ir jei anksčiau buvo labai normalu ir įprasta turėti atskirą garso plokštę, tai šiais laikais kaip atskiras jas į savo kompiuterius komponuoja tik profesionalai.

Jungtys. Kaip jau minėta – motininėje plokštėje yra montuojamos ir įvairios jungtis. Techninėmis jungtimis galima vadinti tokias jungtis kaip jungtys aušintuvams, paleidimo mygtukams ir pan. – šios jungtis padeda kompiuteriui funkcionuoti. Vartotojui skirtomis jungtimis turėtume laikyti klaviaturos, pelės, USB, Type-C, Thunderbolt jungtis. Šios jungtis yra skirtos vienokiam ar kitokiams vartotojo bendravimui su kompiuterių ir duomenų apsikeitimui.

Šioje dalyje, ypač nešiojamų kompiuterių vartotojai gali pasigęsti, pavyzdžiui, monitoriaus (ekrano) ar klaviaturos su pelės padeliu. Tai būtų gana teisinga pastaba, tačiau, visgi, šie komponentai labiau priskirtini prie įrenginių, kadangi tiek vienas tiek kitas vykdo įvesties/išvesties funkcijas, tad ir labiau tinka juos priskirti būtent prie įrenginių.

Įrenginiai

Kalbant apie įrenginius pirmiausia svarbu aiškiai apsibrėžti, o tiksliau juos atskirti į įvesties ir išvesties įrenginių tipus. Įvesties įrenginiais laikomi tie įrenginiai, kuriais kaip nors vartotojas įveda duomenis į kompiuterį, tuo tarpu išvesties įrenginiais yra laikytini tie, kurie vienaip ar kitaip pateikia informaciją vartotojams. Pavyzdžiui, klaviatūros priskirtinos prie įvesties įrenginių, nes su klaviatūros pagalba yra vedama informacija į kompiuterį. Tuo tarpu monitorius yra išvesties įrenginys, nes jo pagalba kompiuteris atvaizduoja savo generuojamus pranešimus, informaciją, žmogui, kuris naudojasi kompiuteriui. Toliau pateikiami įrenginių tipai pagal jų tipą.

Įvesties įrenginiai.

Kaip jau minėta anksčiau, įvesties įrenginiai yra tie įrenginiai, kuriais vienaip ar kitaip perduodama kompiuteriui informacija, visiškai nepriklausomai nuo to ar yra rašoma klaviatūra ar maigant pele valdomas kompiuteris ar iš išorėje esančio disko pergeliami duomenys.

Klaviatūra yra visiems žinomas kompiuterio „atributas“, nors išties tai yra atskiras įrenginys, net ir nešiojamuose kompiuteriuose. Klaviatūra ypatingai didelę reikšmę vaidino pirmuosiuose tipiniams vartotojams pritaikytuose kompiuteriuose, nes tuo metu kai pelių dar nebuvo, kompiuteris buvo valdomas klaviatūra įvedamomis komandomis. Su laiku klaviatūros reikšmė kompiuterio valdymui krito ir šiuo metu ji, jai ją naudoja ne specialistai (pvz, programuotojai) yra naudojama tik teksto, skaičių įvedimu, nepaisant to, kad gamintojai vis mėgina įvesti papildomus užprogramuotus mygtukus, kurie, pavyzdžiui leidžia vienu paspaudimu įjungti arba išjungti mikrodonąą, iškviesti kažkokią priskirtą programą.

Pelė(arba pelės padelis) yra ne mažiau, o gal net daugiau šiuolaikiniams kompiuteriams reikšmingas įvedimo įrenginys. Iš esmės visos operacinės sistemos (tai pagrindinė kompiuterio programa apie kurią – kiek vėliau) yra sukonstruotos taip, kad kompiuteris iš esmės valdomas pelės paspaudimais. Pelės ne tik padeda atidarinėti reikiamas programas, katalogus, bet jų pagalba galima, pavyzdžiui, piešti, žaisti įvairius žaidimus ir kt.

Prie įvesties įrenginių taip pat turėtų būti priskiriami ir skaneriai. Nors įprastai šiais laikais yra naudojami daugiafunkciniai įrenginiai (spausdintuvas, skaneris, kopijuoklis), tačiau atskirai jie turėtų būti laikomi įvesties ir išvesties įrenginiu. Skaneris, kuris nuskanuoja dokumentą siunčia jį į kompiuterį, o tai reiškia, kad tokiu būdu yra įvedama informacija, tad ir įrenginys yra įvesties.

Mikrofonai taip pat yra įvesties įrenginys. Nors dauguma mikrofonų šiais laikais jau yra integruoti, tačiau bet kuriuo atveju ar būdamas luste (mikroschemose) ar jungiamas atskirai prie kompiuterio – mikrofonas „išgirsta“ garsus ir suskaitmenizavęs juos perduoda į kompiuterį.

Išvesties įrenginiai

Išvesties įrenginius apibūdinti ir suprasti nėra sunku. Tai tokie įrenginiai, kurie paverčia bitus ir baitus, kuriais darbą „suvokia“ kompiuteris į jums priimtina formą ir jums atvaizduoja kaip akustinę, vaizdinę informaciją ar net atspausdintą popieriaus lape.

Monitorius/Ekranas – tai išvesties įranga be kurios kompiuteris negalėtų veikti, o žmogus jo valdyti. Tai, ką mes matome kompiuterio ekrane, tai yra iš bitų ir baitų į mums suvokiamą būda paversta informacija, kuria mes galime suprasti ir ją savintis arba pagal ją valdyti kompiuterį. Jeigu anksčiau monitoriai buvo skirstomi į spalvotus arba ne, tai šiai dienai jie skiriasi ne spalvomis, o kokiu tikslumu gali būti atvaizduojamos kūrėjų spalvos, kokia ekrano raiška ir koks jo dydis.

Prie išvesties įrenginių priskirtinos ir kolonėlės. Jeigu monitoriaus pagalba kompiuteris mums atvaizduoja informaciją vaizdiškai, tuo tarpu kolonėlės tą informaciją atkoduoja ir paverčia garsu, kuris yra perduodamas per mūsų ausis į mūsų smegenis.

Prie išvesties įrenginiu priskirtintini ir spausdintuvai. Ir štai kodėl – kuomet mes atsispausdiname lapą – iš esmės į popieriaus formatą kompiuterio pagalba yra atspausdinama informacija iš kompiuterio. Taigi, informacija išvedama atspausdinant lapą ir tai reiškia, kad spausdintuvas priskirtinas būtent šiai kategorijai.

Kelių paskirčių įrenginiai

Įrangai tobulėjant atsirado įvairiausių patobulinimų, kurių deka įranga gali vykdyti tiek įvesties, tiek ir išvesties užduotis.

Vienas geriausių tokio tipo įrenginių pavyzdžių yra lietimui jautrūs monitoriai. Tai monitoriai, kurie ir atvaizduoja informacija ir kartu leidžia ją įvesti. Štai, pavyzdžiui, jūs perskaitote tokiame ekrane el. laiška (išvesties funkcija) ir čia pat juo įrašinėjat atsakymą – tai jau įvesties funkcija.

Taip pat geras pavyzdys yra daugiafunkciniai spausdintuvai. Tokie įrenginiai gali spausdinti jūsų dokumentus (išvesties funkcija), bet tuo pat metu ir skanuoti (įvesties funkcija), taigi turime tiek vieną, tiek ir kitą funkciją, vadinasi, turime net kelių paskirčių įrenginį.

Tokiu pat įrenginiu gali būti laikomas ir išorinis kietasis diskas. Štai, kai mes pajungiame jį ir perkeliame į ją svarbią informaciją – mes ją išvedame. Kada ta pačia informaciją keliame, tarkime, į kitą kompiuterį – įvedinėjame informaciją. Taigi ir toks įrenginys yra laikytinas daugiafunkciniu.

Operacinė sistema

Tam, kad kompiuteris veiktų, kad suprastų ko iš jo nori vartotojas, kad vykdytų komandas jame turi būti reikiama programinė įranga ir programos. Pagrindinė programa, kuri valdo kompiuterį, kitas programas yra operacinė sistema.

Be operacinės sistemos kompiuteris negali nieko. Vidinė programinė įranga, esanti motininėje plokštėje, leidžia įjungti kompiuterio komponentus. Tačiau tai iš esmės viskas. Tam, kad tie komponentai veiktų teisingai, bendrautų tarpusavyje, keistųsi duomenimis ir t.t., o paleidus kompiuterį vartotojas galėtų matyti ir valdyti tiek jį, tiek ir jame esančią informaciją. Tad tai yra pati svarbiausia programa kompiuteryje – mums nematant ji kontroliuoja visus mūsų kompiuterio kompiuterio komponentus, programų veikimą, tuo tarpu mums ji pateikia aiškia ir patogią sąsaja, kurios pagalbos kompiuterio ir jo programų valdymas tampa nepaprastai lengvu.

Vartotojams skirtų kompiuterių eros pradžioje kompiuterių entuziastai neturėjo to, ką turime mes. Nebuvo taip, kad paspaudus kompiuterio įjungimo mygtuką, per ne pilną minutę gali prisijungti ir naudotis puikiai atrodančia, patogia ir lengva sąsaja, kurioje, bent kurį laiką praleidęs, esminius principus supranta net visiškas naujokas.

Anksčiau kompiuterių entuziastai turėjo tiesiog kodines eilutes. Operacinės sistemos leisdavo vartotojams rankomis įrašyti jų naudojamas komandas ir kompiuteris jas vykdydavo. Štai pavyzdžiui, dabar žmogus ima ir paspaudžia, tarkime, interneto naršyklės (programos) piktogramą ir ji pradeda veikti. Anksčiau vartotojai matydavo tik juoda ekraną ir blinkčiojantį brūkšnelį, o programų paleidimas buvo itin nelengvu uždaviniu. Tarkime, kad atlikti jau ankcčiau minėtą operaciją (paleisti programą), tokioje tiems laikams modernia laikytoje „DOS“ operacinėje sistemoje reikėdavo kelis kartus rankomis vest CD Katalogas, CD Katalogas ir tuomet jau paleisti programa užrašant jos pavadinimą. Jokių pelių, jokių gražių katalogų ar piktogramų nebuvo. Jokiu galimybių naudotis keliomis programomis vienu metu taip pat.

Revoliucija įvyko tuomet, kai kompanija „Microsoft“ sukūrė dabartinių operacinių sistemų proprosenelį „Windows“. Nors daugelis šaltinių aiškina apie įvairias „langų“ sistemas ir t.t., tačiau jos sukeltos revoliucijos esmė buvo ta, kad ji turėjo patrauklią grafinę sąsają, kurią suprasti nebebuvo taip sudėtinga, bent kiek prie jos pasėdėjus buvo galima itin lengvai ir patogiai (suprantama, tiems laikams) valdyti kompiuterį ir naudotis taikomosiomis programomis. Nebereikėjo turėti komandų „biblijos“ ir jų mokintis atmintinai – nori atsidaryt programą, tai kaip dabar – tai darai iš pagrindinio lango arba paspaudžioji pelę (pačiose ankstyviausiose versijose jos dar ir nebuvo). Būtent pirmieji „Windows“ yra ta revoliucinė operacinė sistema, pagal kurios esminius principus dabartiniais kompiuteriais naudojamės ir mes (dažniausiai).

Tad be jokios abejonės pasaulyje populiariausia yra Microsoft „Windows“ operacinė sistema, kuri naudojama tiek paprastų vartotojų, tiek ir profesionalų. Apple (Mac) vartotojai naudojasi MacOS, dalis entuziastu įprastuose kompiuteriuose dar naudoja „Linux“ arba jos pagrindu veikiančią, modifikuotą operacinę sistemą (tarkime, RedHat, Ubuntu ir t.t.) – tai labai specifinis pasirinkimas, kurį daro didelį entuziastai (dėl įvairių priežaščių, nuo kompiuterio efektyvesnio resursų naudojimo iki kovų su kapitalistais iš „Microsoft, nenoro jiems mokėti“) arba tie, kas tiesiog negali ar nenori mokėti pinigų už „Windows“, nes „Linux“ yra nemokama. Mobilieji telefonai taip pat turi operacines sistemas, kurios taip pat leidžia mums jais naudotis. Pati populiariausia, žinoma, yra „Android“ operacinė, kurią naudoja „Samsung“ , „Xianomi“ ir kt. telfonų gamintojai, iOS – naudoja iPhone vartotojai, o Huawei turi savo didikuotą operacinę sistemą (anksčiau jame taip pat buvo Android, tačiau po JAV ir „Google“ įvestų sankcijų, Huawei buvo uždrausta savo įrenginiuose ją naudoti).

Ką būtina žinoti paprastam vartotojui apie operacinę sistemą? Jeigu vienu sakiniu – nors operacinė sistema vykdo daugybę darbo (nuo įrenginių kontrolės iki grafinio atvaizdavimo), paprastajam vartotojui svarbu žinoti, kad operacinė sistema mums pateikia tokią grafinę sistemą, katalogų ir bylų hierarchiją, kokią mes matome. Ji leidžia valdyti kompiuterį – įvesti/atvaizduoti informaciją, tvarkyti savo katalogus, paleisti reikiamas programas. Net skaitydami šį tekstą savo interneto naršyklėje, jūs ji skaitote nes prisijungėte prie savo kompiuterio per operacinę sistemą, jos pagalba, valdydami pelę paleidote interneto naršyklę (programą) su kuria vienokiu ar kitokiu būdu pakliuvote į šį puslapį.

Kadangi šiame puslapyje pagrindai yra rašomi „Windows“ vartotojams, todėl toliau kiek plačiau, bet ne per plačiai ir ne kaip specialistams, apžvelgsime esminius šios operacinės sistemos niuansus.

Operacinė sistema „Windows“

Kadangi čia pateikiama informacija standartiniam kompiuterio naudotojui, toliau kiek plačiau bus aprašoma pati populiariausia operacinė sistema tarp kompiuterių naudotojų Microsoft „Windows“.

Microsoft „Windows“ yra pati populiariausia operacinė sistema tarp kompiuterių naudotojų. Nors skaičiuojama įvairiai, tačiau manoma, kad tarp kompiuterių naudotojų apie virš 75 procentų naudoja būtent “Windows”. Tad, jeigu skaitote šį tekstą, greičiausiai ji yra ir jūsų kompiuteryje.

Iš esmės “Windows” yra labai didelė, automatiškai pačio kompiuterio paleidžiama programa, kuri suteikia galimybė kompiuteriui veikti tinkamai, o vartotojui sukuria galimybę lengvai jį valdyti ir juo naudotis. Tad, kai yra įjungiamas kompiuteris, kai jau matote langą, kuriame turite įvesti vartotojo vardą ir slaptažodį ar tiesiog matote grąžų vaizdą, kur galite ką nors, pavyzdžiui, interneto naršyklę paspausti – vadinasi, jūsų kompiuteris paleido operacinę sistemą („Windows“) ir ji yra pasirengusi dirbti.

Kalbant apie pačios „Windows“ sistemos veikimo suvokimą, neįmanoma išvengti analogijų. Greičiausiai geeriausiu pavyzdžiu būtų butas su daline apdaila – toks, kuomet yra būtiniausi butui atributai – sienos, durys, langai ir pan., tačiau nėra baldų ir svarbių naudojimui įrenginių ir įrankių. Taip, kaip vėliau įrengiamas butas – kas atsiranda jo erdvėse – kokie įrenginiai, kiek ir kaip išdėstytų spintelių, kas jose sudėta, kas nesudėta priklauso nuo savininko. Tad ir operacinė sistema veikia panašiai. Jūs turite tam tikrą karkasą, kuriame naudojate viską kaip paliktą arba organizuojate ir dirbate taip, kaip jums patogu – kiek turėti katalogų, kaip juos susidėti, kokių programų gali prireikti ir kokiu būdu jas išsikviesti – priklauso nuo jūsų.

Nors prisijungus jūs matote gražų vaizdą / lauką, kuris yra vadinamas darbalaukiu, išties tai tėra vienas iš daugybės operacinės sistemos katalogų, kuris tiesiog yra nurodomas kaip darbalaukis ir atvaizduojamas jums. Tad, kad prisiliesti prie „Windows“ veikimo supratimo, būtina suprasti kaip viską „Windows“ yra suorganizavusi kompiuteryje. Tad, kai jūs naudojatės kompiuteriu, jo viduje vyksta daugybe procesų, kurie yra sudėtingi ir nedaug patyrusiam nėra tokie svarbus, svarbiausia šioje stadijoje yra suvokti kaip sutvarkyta informacija (čia turima omenyje viskas, kas yra pačiame kompiuteryje).

Tad kai žmogus turi kompiuterį, jis turi suprasti, kad tame kompiuteryje yra taip vadinamas kietasis diskas, kuriame yra saugoma visa informacija. „Windows“ tvarko jūsų diską (kaip ir kitos OS) ir tvarko jį katalogų pagrindu. Diske yra milžiniška erdvė, o štai „Windows“ (vėliau ir vartotojas) ją suskirsto į katalogus, pakatologius ir bylas. Tai svarbu žinoti – katalogas tai kaip papkė, segtuvas, kuriame gali būti dar katalogų, bylų ir t.t. Iš esmės katalogų gylis yra neribojamas. Vartotojui svarbu tai žinoti ir žinant sugebėti savo kompiuteryje surasti reikiamus aplankus ar bylas. Tam, kad geriau suprasti, vizualus pavyzdys irgi būtų, tarkime, tuščias kambarys – jame jūs pasikabinate spintelę ar kelias. Spinteles norite galite susiskirstyti į skyrius ir juose susidėti tai ko jums prireiks – tarkime, viena spintelė skirta indams, kita spintelė skirta biriems produktams, kur vienoje dalyje yra tarkime prieskoniai, o kitoje – įvairios kruopos. Arba jūs turite spintelę dokumentams, čia viska skirstote į didesnius ar mažesnius segtuvus, kur segate kitus segtuvus ar atskirus dokumentus. Norėdami pasiimti reikiamą dokumentą – išsitraukiate aplanką, atsiverčiate jame esantį vieną iš segtuvų ir tarp ten esantį dokumentų pasirenkate tą, kuris jums reikalingas. Iš esmės taip veikia ir „Windows“ – sakykime, jūs pagrindiniame diske susikuriate katalogą „Nuotraukos“, ten talpinate nuotraukas į katalogus pagal tai, kur ir kada buvote. Praėjus kiek laiko ir norėdami peržiūrėti kaip jums sekėsi, tarkime, Graikijoje – kompiuteryje jūs atsidarote katalogą „Nuotraukos“ jį atsidarote, vėliau iš įvairių šalių, tokių kaip Prancūzija, Turkija, Italija, Graikija ir kt. paspaudžiate katalogą pavadinimu „Graikija“ ir iš ten esančių nuotraukų atsidarote sau reikalingą. Tad „Windows“ (ar kita OS) sutvarkytas kompiuteris yra viena didelė erdvė, kuri yra suskirstyta į katalogus ir pakatologius, kuriuose randasi bylos – dokumentai, nuotraukos, programos ir kt. Kai jūs norite ką nors atidaryti, paleisti kokią nors programą – jūs vaikštote po katalogus. Net kai matote tą gražų pirminį vaizdą – jūs esate kataloge, kuriame yra sudėtos nuorodos į programas, katalogai ar galimybė atsidurti pirminiame kataloge. Tad, naudojantis kompiuteriu „Windows“ sistemoje būtina tai žinoti ir tai suprasti.

Informacijos tipai

Taip pat tinkamam kompiuterio valdymui būtina suprasti ir ne tik kaip suorganizuota informacija, tačiau kokio tipo informacija yra saugoma kompiuteryje. Tad štai, kaip jau minėta, „Windows“ naudoja katalogus. Katalogai reikalingi informacijos organizavimui kompiuteryje. Kaip jau minėta anksčiau – katalogų gali būti bet koks kiekis, jie gali būti pavadinti kaip tik nori vartotojas (išskyrus sisteminius katalogus, kurių pavadinimų pakeisti nedera, nes tai išves sistemą iš rikiuotės). Katalogai nedaro nieko daugiau, išskyrus tai, kad leidžia tvarkingai sisteminti informaciją kompiuteryje tiek vartotojui, tiek ir operacinei sistemai.

Taip pat kompiuteryje yra laikomos bylos (failai), kurių tipų gali būti nuo kelių šimtų, tūkstančių iki dešimties tūkstančių. Pavyzdžiui, tekstiniai dokumentai, tokie kaip „Word“ parengti dokumentai yra bylos (ar byla, jei kalbame apie vieną), taip pat bylomis laikomos nuotraukos, filmai taip pat yra bylos ir t.t. ir t.t. Kai atidaromas dokumentas – atidaroma byla, kai žiūrime filmą esantį kompiuteryje – atidarome video bylą, kai peržiūrinėjame nuotrauką – taip pat atidarome bylą. Ar bylą įmanoma atidaryti jūsų kompiuteryje, priklauso nuo operacinės sistemos ir joje esančių programų, t.y. ar jos supranta ir atidaro jums. Pavyzdžiui, jeigu jūs neturite „Word“, tai greičiausiai jums nepavyks atidaryti kolegos atsiųsto „Word“ dokumento docx formatu – kompiuteris tiesiog nesupras ką jam daryti ir klaus jūsų. Pasikartojimui – visos bylos yra saugomos kataloguose.

Programinės bylos. Tai yra bylos, kurios paleidžia programas. Pavyzdžiui, nors jūs atidarote naršykle net iš savo darbalaukio, visgi jūs spaudžiate nuorodą, kuri aktyvuoja tam tikrą bylą, pavyzdžiui chrome.exe, kuri jums atidaro naršykle ir jus ją galite naudotis.

Operacinė sistema „Windows“ yra valdoma dviem įrenginiais – pele ir klaviatūra. Visgi pagrindinis šios operacinės sistemos valdymo įrankis yra pelė. Judindamas pelę vartotojas gali judėti po kompiuterį, atidarinėti katalogus ir paleidinėti programas. Vienu kairės mygtuko pagalba yra pažymimas, o spustelėjus antrą kartą – atidaroma. Katalogo atveju yra atidaromas katalogo langas, programos – antras mygtuko paspaudimas paleidžia programą. Dešinys mygtuko paspaudimas leidžia su pasirinkta programa, katalogu paleisti specialias komandas, kurios būna suprogramuotos „Windows“ ar taikomųjų programų. Tad iš esmės visaverčiam operacinės sistemos „Windows“ valdymui pakanka ir pelės.

Klaviatūra pačiai operacinei sistemai, tiksliau jos valdymui  daug reikšmės neturi. Iš esmės pačioje operacinėje sistemoje ji tik naudojama kaip tam tikrų komandų trumpiniai. Tarkime, paspaudus langelio mygtuką klaviatūros kairėje yra iškviečiamas programų meniu arba komanda Ctrl ir I paspaustas vienu metu iškviečia kompiuterių nustatymų langą. Visgi, praktikoje šiuos trumpinius naudoja labai nedaug vartotojų, kadangi visus juos galima atlikti pele.

Nors vien iš šios informacijos tinkamai naudotis ir suprasti operacinės sistemos nepavyks, tačiau tai esminiai pagrindai tam, kad suvoktumėte kaip informacija yra organizuojama ir veikia jūsų kompiuteryje. Plačiau apie operacinių sistemų niuansus, skaitykite kitose puslapiuose.

Kompiuteris ir internetas

Kompiuteris iš esmės yra įrenginys galintis atlikti daugybę užduočių ir gerokai palengvinti darbus. Prieš kurį laiką, kai internetas nebuvo toks prieinamas, žmonės neturėjo ir tokio didelio poreikio internetui. Tuomet vartotojai kompiuterius įsigydavo ir naudodavo tik ribotam skaičiui užduočių. Pavyzdžiui, kompiuteriu buvo surenkami tekstai ir atspausdinami namuose esančiu spausdintuvu. Arba sukuriami kokie nors sąrašai, užrašai ir jie skaitomi tiesiog kompiuteryje.

Visgi, internetui pasiekus ir namų vartotojus, prasidėjo milžiniška jo plėtra. Daugėjant internetu besinaudojančių žmonių buvo tobulinamos programos ir siūloma vis daugiau paslaugų, kurios buvo teikiamos interneto pagalba. Ši plėtra vyko itin sparčiai, todėl šiandien kompiuteris be interneto nebeįsivaizduojamas, kadangi daugelis programų pilnai veikia tik su internetu, taip pat labai daug šiems laikams reikalingų paslaugų yra pasiekiamos tik su interneto pagalba.

Kalbant paprastai – internetas yra tam tikras protokolas, kurio pagalba vartotojas gali išsiųsti duomenis kitiems bei gauti duomenis iš jų. Tad laidais arba belaidžiu ryšiu yra siunčiami ir gaunami užkoduotos informacijos paketai, kurie vėliau yra atkoduojami ir atvaizduojami jų gavėjams.

Kokiu greičiu jie yra siunčiami priklauso nuo ryšio tipo, jo pralaidumo ir jo apkrovimo. Tačiau šios informacijos formate yra svarbu žinoti tai, kad interneto greitis skiriasi – kuo jis didesnis, tuo didesnes bylas, duomenų paketus greičiau įmanoma išsiųsti ir gauti.

Prie interneto kompiuteris jungiamas dviem būdais – pirmasis (standartinis) yra jungimas laidu. Šiuo būdu yra iš centrų tiesiami laidai, kurie tam tikrose vietose (pvz. daugiabutyje) yra išdalinamas mažesniais laidais daugiabučio gyventojams. Vartotojams į namus yra atvedamas laidas, kuris bute įprastai dalinamas papildomai (priklausomai nuo to, kiek yra darbo vietų) ir jau jose išeinantis laidas yra jungiamas tiesiai į kompiuterį.

Antrasis – belaidis ryšys. Anksčiau laidinis internetas buvo kur kas pranašesniu ir stabilesniu, todėl dauguma kompiuteriu prie interneto buvo jungiami laidais, visgi šiais laikais, smarkiai patobulėjus belaidžiui ryšiui (WIFI) didžioji dalis kompiuteriu prie interneto jungiasi būtent belaidžiu ryšiu. Laidinis ryšys dažniausiai lieka tose vietose, kuriose yra būtinas vidinis tinklas, tad jis įprastai išlieka didelėse įmonėse, turinčiose itin rimtą ir sudėtingą struktūrą arba namuose, kuriose yra naudojamos stacionarios darbo vietos (stacionarūs kompiuteriai).

Prijungtas prie interneto kompiuteris leidžia automatiškai atnaujinti programas, naršyti internete, gauti ir siųsti elektroninius laiškus, žaisti žaidimus internete ir kt.

Programos

Programos yra tai, kas leidžia kompiuteriu atlikti tam tikras užduotis. Pavyzdžiui, norint rašyti tekstą, vartotojui reikalinga teksto apdorojimo programa. Esant norui gauti ir siųsti elektroninius laiškus – reikalinga el. pašto programa, norint dirbti su grafikos apdorojimu – reikalinga grafikos apdorojimo programa. Norint naršyti – interneto naršyklė. Taigi, jeigu darote kokią nors užduotį (tarkime, naršote internete) jūs tai darote su specialia programa.

Kuomet didžioji dalis kompiuterių nebuvo pajungti prie interneto, geriausiu atveju turėjo tik tinklą iš kelių kompiuterių, tuomet visos programos veikdavo tik paleidžiant jas pačiame kompiuteryje. Šiais laikais vis labiau populiarėja internete veikiančios programos, kurios leidžia dirbti iš bet kurios vietos ir su bet kokiu įrenginiu. Yra ir trečiojo tipo programos, tam tikri hibridai, kurie veikia ir kompiuteryje ir debesyje, o bylas saugo internete.

Tad, kad ir kokią užduotį bedarytumėte jūs paleidžiate programą. Net tiesiog naršydami kompiuteryje, tarkime, po katalogus, jūs taip pat naudojatės tai daryti įgalinančia programą, tiesiog ji automatiškai būna įdiegta į kompiuterį su operacine sistema. Kai naršote internete – taip pat naudojatės programa – interneto naršykle ir tai darote arba su operacine sistema įdiegta arba atskirai parsiųsta/įdiegta programa. Kai rašomas tekstas su „Word“ – tuomet yra paleidžiama ir naudojama specialiai įdiegta „Word“ programa. Tad, pasikartojant – kad ir ką darytumėt kompiuteriu, jūs naudojatės programa, kuri įgalina tai daryti ir padeda atlikti norimą užduotį.

Tiesa, tobulėjant kompiuteriams, vis plačiau naudojant internetą, programų kūrėjai, siekdami, kad jų programos būtų pasiekiamos bet kurioje vietoje ir iš bet kurio įrenginio sukūrė programas, kurios veikia internetu. Tokios programos dažniausiai yra pasiekiamos interneto naršyklės pagalba ir įgalina naudotis jomis esant bet kur su bet kuriuo interneto ryšį ir interneto naršyklę turinčiame įrenginyje. Geriausias tokios programos pavyzdys yra elektroninio pašto klientas „Gmail“.

Programos gali būti skirstomos įvairiai ir tai priklauso tik nuo pačio skirstytojo. Visgi, pirmiausia, greičiausiai reikėtų žinoti, kad programos gali būti skirstomos pagal tai, kam jos skirtos – kasdieniams vartotojams ar profesionalams. Net panašias užduotis darančios programos gali skirtis pagal savo galimybes – pavyzdžiui, tekstą galima kurti ir redaguoti su standartiškai su operacine sistema įdiegta „Wordpad“ programa, o galima tai daryti su gerokai galingesne „Word“ programa. Visgi, teksto redagavimo programos tik mažas pavyzdys, o štai, pavyzdžiui grafikos redagavimo ar modeliavimo programos turi kur kas daugiau skirtumų jų pritaikyme. Kai kurios programos apskritai gali būti naudojamos tik specialias žinias ir įgūdžius turinčių žmonių.

Įprastam vartotojui greičiausiai patogiausia būtų skirstyti programas į biuro programas („Word“ , „Excel“ , „Outlook“  ir pan), grafikos programas („Picture manager“ , „Photoshop“ , „Pixlr“ , „Lightroom“ ir kt“), vaizdo peržiūros ir redagavimo programos („Media player“ , „VLC player“ , „Premiere“ ir kt.) , bendravimo („Viber“ , „Skype“ , „WhatsApp“), internetui skirtos programos (naršyklės „Chrome“ , „Firefox“ , „Internet Exploer“ , kitos programos „TotalCommander“ , „WinSCP“) ir kt.

Lokalios (kompiuteryje veikiančios) programos

Kompiuteryje veikiančios programos. Tai tokios programos, kurios yra instaliuojamos į kompiuterį ir visas operacijas atlieka išimtinai jūsų kompiuteryje. Kaip jau minėta, populiarėjant internetui ir dinaminiam darbui – tokių programų vaidmuo po truputi mažėja. Tačiau, visgi, rimčiausios, rimčiausias užduotis atlikti gali tik lokaliai kompiuteryje instaliuotos programos.

Programos, kurios gali veikti kompiuteriuose turi būti į juos įdiegtos. Jeigu kompiuteris neturi interneto ryšio – jų diegimo bylos yra perkeliamos, pavyzdžiui, USB pagalba. Jeigu kompiuteris turi internetą – dažnu atveju yra atsisiunčiama diegimo byla, kurią paleidus programa įkopijuoja į kompiuterio diską jai veikti reikalingas bylas ir sukuria nuorodas jos paleidimui. Paleidus programa, ji paleidžia jai reikiamas veikimui bylas ir pradeda darbą. Veikdama programa, savo darbo metu informaciją apdoroja ir saugo kompiuterio vidinėje atmintyje. O kai vartotojas vienu ar kitu būdu bando išsaugoti savo atliktą darbą – jis išsaugomas kompiuterio kietajame diske.  

Tinklo programos

Populiarėjant internetui, juo naudotis ėmė vis daugiau žmonių. Programos, veikiančios kompiuteriuose tapo išties galingomis ir siūlė daugybę funkcijų. Tačiau tobulėjo ir vartotojai ir jų pomėgiai, bei naudojimosi internetu įgūdžiai, todėl aplikacijų kūrėjai turėjo siūlyti naujas funkcijas ir galimybes. Vienas esminių vartotojų, kurie toms pačioms užduotims naudoti ne vieną, o kelis įrenginius poreikis buvo dirbti su bet kuriuo įrenginiu, bet kurioje vietoje. Tad vieni kūrėjai jau išanksto tai numatę siūlė internete veikiančias programas, kiti prisitaikė prie vartotojų poreikiu. Bet kokiu atveju, šiuo metu mes turime daugybę programų, kurios veikia ne kompiuteryje, o internete – tiksliau, nutolusiame galingame kompiuteryje (serveryje ar serveriuose), o ją pasiekti ir su ja dirbti galima naudojantis interneto naršykle.

Kaip jau minėta, šios programos visas savo operacijas atlieka nutolusiose serveriuose panašiu principu, kaip kompiuteryje veikiančios programos tai atlieka kompiuteryje. Tai vadinamas „backend‘as“, tuo tarpu vartotojams, naudojantis tinklapių kūrimo priemonėmis yra pateikiama sąsaja, kuria naudodamiesi vartotojai gali atlikti reikiamus veiksmus. Pavyzdžiui, gali redaguoti dokumentus, gali naudotis elektroniniu paštu ir t.t. Jeigu vartotojas pats neparsisiunčia sukurtų ar redaguotų bylų, jos visuomet saugomos taip pat nutolusiuose serveriuose. Žinomiausi tokių programų pavyzdžiai yra „Gmail“ (elektroninis paštas) , „Youtube“ (vaizdo peržiūroms) , „Google Docs“ (tekstų redagavimas), „Sheets“ (skaičiuoklės) ir kt.

Šios programos, kadangi jos vis tiek turi atskirti kur kieno dokumentai ar bylos, ką rodyti ir pan. naudoja vartotojų duomenų bazes ir jų atpažinimo sistemas. Prisijungęs prie jų vartotojas yra atpažįstamas programos ir jam rodoma jo ar su juo susijusi informacija, pavyzdžiui, jo kurti dokumentai arba pagal jo peržiūras siūlomi nauji video įrašai.